nikis

nìkis sm. (2), nỹkis (2) BŽ196, NdŽ; M 1. blogas įprotis, yda: Kožnas žmogus pilnas nìkių Brž. Būtų nešpėtni merga, bet tura vieną didelį nìkį Vkš. Muno nìkis – dainiuoju ėsdamas Jdr. Ans turia tokį nikį – kates glostyt NmŽ. Ta kumelė turia nìkį spardytis Jnš. 2. KI335, Grš kaprizas, užgaida, įnoris, aikštis: Tas vaikas pilnas visokių nìkių Vkš. Gaus gerai su beržine, ir išeis visas ano nìkis Vvr. Užpuolė nìkis mergelę Prk. Nìkių prisirinkęs, sunku su tokiu sugyventi Krš. Sykį nìkis užėjo, tai nė su botagu jo neišmuši Vdžg. Jei nenubausi vaiko už neklausymą, tai jam nikį įvarysi Jnš. ║ gyvulio užsispyrimas, nirtulys: Žiūrėk, neįduok jam nìkio: jei pradėjai mušti, tai ir mušk tol, kol ims traukti Lž. Gera kumelaitė, tik kai nìkis užeina, nors ir pjauk – neveža Slv. 3. didelis pyktis, nirtulys: Anam užejo nìkis, ka taip strošniai siunta Šll. Ar tankiai jam toks nìkis užeina? Alk. 4. niekniekis, išdaiga: Tau tik visokie nìkiai galvo[je] Krš. Vaikai prasimislija visokių nìkių Jnš. 5. scom. priešgina, užsispyrėlis: Tai nìkis vaikas! Jrb. Senis baisus nìkis, jo niekas neperkalbės Skr. Tokiam nikiui vien pasakymo, kol su šatra neapsisuki, neužtenka Trg.

◊ nìkį varýti (varinė́ti, vèsti) būti užsispyrusiam, ožiuotis: Varýs nìkį – duosu į subinę Sg. Nìkį vãro: tylia, į muni baltoms žiūra Krš. Ėsk tik, nikio nevarinėjęs! – subarė motina vaiką rš. Nìkį vẽda, nešnekas Jdr.